BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nedaryk gėdos!

2013-11-29 parašė sapiose

Su viena kiauresnių mano pažįstamų nuėjom į barą. Po poros gėrimu šita užsimanė pasikviest vaikiną, kuriuo gyvena paskutines dvi savaites. Nenorėdama gyvenu ir aš. Su juo netiesiogine prasme, su ja, deja, iš tikrųjų. Ji kaip tik dabar toje stadijoje, kuomet prieš išsiųsdama sms pertaiso 10 kart, galiausiai klausia manęs, ką reikėtų parašyt, pasakau bet ką, kad tik atstotų, o šita ir išsiunčia. Jei praleidot pro akis, minėjau - viena kiauresnių pažįstamų. Grįžtam į barą. Princui pasirodžius pasisveikinau ir stengiausi netrukdyt, bendravau su alumi ir mąsčiau savo reikalais. Porelei, matyt, nelabai sekėsi bendraut, nes vis mane užkliudydavo, kad užpildyčiau tylos pauzes. Užpildydavau kokia šovusia į galvą nesąmone, pvz. “kažin, pavyktų atverst va tą gėjų su šaliku, jei pasistengčiau?”. Princui atseit juokinga, o draugelė vis: “nu nedaryk gėdos, jis pamanys, kad ir aš tokia pat, kaip tu.” Oi ne, pupa, čia man jau visai nepatiktų, jei jis pamanytų, kad mes vienodos. Dar labiau užsikūriau būti perdėtai “nenormali”. Du dalykai, ką prisimenu geriausiai, tai jo juokas, dar labiau skatinantis kalbėt vėjus, ir jos “nedaryk gėdos” skatinantis dar labiau nei juokas. Gan greit atsibodo, palikau juos ramybėje. Sakė, suveikė visai tas kontrasto efektas, ir ji, jos manymu, jam patiko (nu nes tipo dar rašo, net ir po to, kai pamatė, kokių nenormalių turi draugių). Tik sakė niekaip nesuprantanti, kodėl aš jam pasirodžiau protinga, ir biškį nervina, kad nuolat paklausia, ką aš veikiu. Neturi, ko paklaust, sakau, o nutraukt pokalbio nenori, nusiramink.:)

Rodyk draugams

Netikėk viskuo, ką manai

2013-11-05 parašė sapiose

Aš būdavau ta mergina, kuri išlydėdama pas draugus pasakydavo: “aš tau nerašysiu ir neskambinsiu, o tu atsipalaiduok ir pasilinksmink.” Jam atrodė, kad man nerūpi.

Aš būdavau ta, kuri pasitiki. Na, bent jau įtikinamai vaidina, kad pasitiki. Jis manė, jog laikau jį per prastu, kad susirastų kitą.

Būdavau mergina vaikino, kurio draugai mėgdavo (iš tikrųjų) pasikviesti mane į kompaniją, net jei būdavau vienintelė mergina. Jo manymu, kabinau jo draugus.

Niekada neklausiau “ką galvoji? / ar myli mane? / ko tyli?”, nes žinojau atsakymus. Tuo tarpu, jam atrodė, jog nesidomiu.

Nesu kalbėjusi apie savo buvusius, ar lyginusi su juo. Jis manė, jog slapukauju.

Šaldytuve visada turėjau jo mėgiamo alaus. Jo manymu, verčiu jį gerti.

Išeidama su draugėmis pasakydavau, kad išeinu su draugėmis, o ne į močiutės pusseserės laidotuves. Jo supratimu, draugės man svarbesnės.

Būdavau ta, kuri neatsiliepdavo į skambučius esant su juo. Jis manė, jog susiradau kitą.

Kai pasakiau, kad noriu skirtis, jis manė, jog žino priežastis.

Rodyk draugams

Ji

2013-11-05 parašė sapiose

Įsipareigojimas vienam vyrui, reikštų prarasti bet kokio kito vyro galimybę, o ji nebuvo linkusi atsisakyti savo galimybių.

<> Šitas kažkuo panašus į ją. Būtų gerai, jei tik į jos fasadinę pusę, bet akivaizdu, kad ne. Ji atvyko vasarai į šiltus kraštus panešioti restorane padėklą ir tuo pačiu paatostogauti. Vyrų dėmesio ir pasiūlymų daugiau nei galėjo tikėtis, tačiau jai neįdomu. Visi pernelyg nuspėjami ir kvaili. Galbūt jie ir nėra kvaili, tačiau sprendžiant iš viliojimo technikų, akivaizdžiai pripratę prie kvailų moterų. Kaip ir turėjo būti, atsirado įrodymas, jog negalima sakyti “visi tokie”. Įrodymas atsitiktinai priėjo prie jos gatvėje ir įkišo kažkokį pakvietimą į renginį, kurį ji tuoj išmetė. Prasidėjo atsitiktiniai susitikimai gatvėje, kol galiausiai jis pasiūlė nueiti kartu vakarienės. Ji sutiko. Sutiko, nes: 1) jis pasirodė įdomus ir paslaptingas; 2) rytoj jai išeiginė; 3) jai įgriso aptarnauti kitus. Taigi, prabangus restoranas, visų moterų dėmesį traukiantis jis, ir ji besimėgaujanti puikiu aptarnavimu. Puikiu, iki momento, kuomet padavėja kažkokiu būdu išmaudė ją raudonu vynu. Padavėja ėmė šokinėti, atsiprašinėti, negrabiai valyti suknelę, o ji tik nusijuokė: “Suknelė nieko tokio, šis vynas kur kas brangesnis už ją.” Jai iš tiesų nerūpėjo, jos dėmesys buvo nukreiptas į jį. Jai einant į tualetą prie jos priėjo ta pati padavėja ir papasakojo, ko jai nereikėjo žinoti. Pasirodo, jos vakaro partneris restorane dažnas svečias, o triukas su vynu vyksta kaskart jam atėjus su nauja moterimi. Genialu! Tik viena spontaniška reakcija ir turi arba ne, bilietą į antrą pasimatymą su misteriu šaunuoliu. Sužinojusi žaidimo taisykles, ji dar pasistengė palikti gerą įspūdį, atsiprašė ir išėjo. Tiesa, išeidama netyčia užkliuvo už jo taurės taip palikdama prisiminimo dėmę jo brangiose kelnėse. Ji atseit ne ta, su kuria eksperimentuojama.

<> Šitas persistengia. Ir tas Holivudinis romantizmas… Būtų neblogas vyras, neišduotų, rūpintųsi, mato ją tobula. Ji ne tokia, tai jam sakė, jis netiki, mano, kad ši kuklinasi ir dar labiau ją įsimyli. Ji jam buvo pirma, jis jai gal ?-tas. Jis dar nežino, kad buvo jai tik dar viena galimybė kažką sau įrodyti. Ji kalė, bet ne kvaila. Jau pirmąją dieną naujoje darbovietėje pastebėjo, kad patinka visiems ar bent jau nieko neerzina, išskyrus vieną jauną barmeną. Šis pasirodė labai aistringas, karštakošis ir dar kažkodėl akivaizdžiai jos nemėgo. Ji pažadėjo sau: “Aš jam vis tiek patiksiu.” Tam ji turėjo du mėnesius. Prireikė savaitės. Nespėjus įsivažiuot į padėklų nešiojimą, bosas pasiūlė jai dirbti bare, ko pasekoje, minėtas barmenas buvo priverstas ją visko išmokyti. Ji gabi, o jis ne aklas. Jam užkliuvo tik tai, jog ji nuolat į darbą ateina nemiegojusi ir kažko tai besiskundžianti troškuliu. Akivaizdžiai pareiškė smerkiantis žmonės, kurie po darbo dar eina “to this fucking bar street”. Ji juokais pasiūlė jam nueiti kartu. Jis ne juokais sutiko ir jam patiko, per daug. Viskas. Prasidėjo pasiūlymų lavina. Jai to nebereikėjo, tačiau būtų nenaudinga pyktis su žmogumi, su kuriuo tenka praleisti 12h per parą. Stengėsi viską gesinti, tačiau veltui. Jei ji būtų numaniusi, kad tas iš pažiūros agresyvus ir šaltakraujis vaikinas iš tiesų yra tik nekaltas, gyvenimo skonio nepatyręs, naivus svajoklis, ji nebūtų prasidėjusi. Ji iškentė visus jo organizuojamus piknikus prie jūros, dovanėles prie durų ir visus kitus niekus, kas vertė jį jaustis padariusį didelį žygdarbį. Tuo tarpu ji nejautė jokių emocijų, apart lengvo pasišlykštėjimo. Ji tikėjosi, kad baigusi darbus ir nuotykius ramiai grįš į savo šalį ir gyvens toliau. Bet ne, dėmesio atakos vyksta toliau, ji stengiasi gražiai paaiškinti, kad nieko nebus, o jis sakosi pasiryžęs jos toliau siekti. Praėjo du mėnesiai, jis vis dar  siunčia gėles, o ji… susitikinėja su kurjeriu.

<> Šitas jai patinka. Kažkada ji buvo jo mokyklos simpatija ir to nė kiek neslėpė. Jai jis tiesiog nesubrendęs klasiokas, visų mamų žento idealas. Vėliau, jis susirado savęs vertą merginą ir pradėjo pavydėtinai gražią draugystę. O ji, kaip vaikas turintis daug nereikalingų žaislų, kurių prisireikia tik tada, kai kažkas kitas nori su jais pažaisti. Truputį pagraužusi save, ji užsiėmė su naujais žaislais ir nutarė susigrąžinti aną vėliau. Praėjo beveik penkeri metai, kai jie atsitiktinai susitiko klube. O jis, neatpažįstamai pasikeitęs, vyriškas, savimi pasitikintis, nepaprastai patrauklus ir tik ką išsiskyręs. Jie išėjo iš klubo, prisimindami mokyklos laikus prisigėrė pigaus vyno ir negrįžo namo. Na tiksliau jis prisigėrė, jai prieš tai dar reikėjo ištraukti kuo daugiau jo atvirų minčių apie ją. Išgirdusi, ką nori išgirsti, supratusi, kad kelias jai atviras, kitą dieną neatsiliepė į jo skambutį. Būtent, skambutį! Jis buvo tik vienas. Tapo aišku, kad tai ne tas pats naivus apsiseilėjęs klasiokėlis, nemokantis elgtis su merginomis. Ji jam perskambino. Su juo viskas gerai, bet su ja? Ji greit suras jo “rimtų” trūkumų, ir priežasčių nesileisti į artimesnius santykius.

Taip nenorėdama prarasti galimybių,  iš tiesų ji nepasinaudoja nei viena. Kvaila bailė.

Rodyk draugams

Mokausi tylėt

2013-05-10 parašė sapiose

(Šitą pievą ką tik aptikau prie juodraščių. Rašytas matomai per kažkokį alkoholio paskatintą pykčio epizodą. Matyt, tikėjausi pratęsti, kad nepublikavau.)

Gavau patarimą atrinkti žodžius prieš kalbant. Aš nuoširdžiai nežinau, kurios mano mintys gali būti įžeidžiančios, todėl pastaruoju metu stengiuosi nekalbėti visai. Sunku. Pakalbėsiu čia.

1. Ne! Tu, tu ir tu nesat sarkastiški. Jūs tiesiog prisiskaitėte kažkokių ale sarkastiškų pastebėjimų 9gag ir juos cituojate. Nes juk dabar būti sarkastišku labai madinga.

2. Ne, aš nesugalvojau, ką veikiAM savaitgalį, nes negalvojau, nes nenoriu jo veikt su tavimi, nes atsiknisk! Ką tu į tai, jei tave po truputį ignoruočiau, ne iškart taip, kad suabejotum savo egzistavimu, bet po truputį? Būtų maloniau, ar kaip? Matai, aš šiek tiek pasikeičiau. Prieš metus būčiau tiesiai pasakius, kur tau eit ir apie ką negalvot, bet dabar kažkas pasikeitė. Na aišku, tik ne nuomonė apie tave.

3. Ne, čia ne aš keistumo įsikūnijimas, čia tu šabloninis, siauragalvi.

4. Gana pagaliau stebėtis, mieli grupiokai, aš vis dar neiškritau iš universiteto. Krepšelio negausit, grobuonys. Mano įvertinimai nepriklauso nuo to, kaip dažnai pasirodau paskaitose, į kurias jūs einate tam, kad sėdėdami facebooke gautumėte pliusą už lankomumą ar apsimestinį aktyvumą. Išminčiai (s)kalikai.

5. Ne, iš tikrųjų aš visai niekur neskubu ir tave pavežti man visai ne pakeliui. Pavešiu tik todėl, kad kitaip matau iki rytojaus neišsinešdinsi. Ir ne, daugiau nepasimatysim.

6. Taip, tavo šuo šeriasi! Jei kasdien nerinkčiau jo kudlų, jau turėtume namie kiliminę dangą. Tarp kitko, kad ir kaip mylėčiau šunis, bet šitas užknisa ir stipriai!

Rodyk draugams

Dar liko vyrų?

2013-01-15 parašė sapiose

Šiandien apturėjau pokalbį su išgėrusiu ir tikriausiai todėl atviru kambarioku. Aišku, priėjome amžiną temą, kodėl visi mano santykiai netrunka nė pusmečio ir kodėl man atseit nei vienas neįtinka. Iškėliau retorinį klausimą,- o gal aš neįtinku tiems, kurie įtiktų man? Prasidėjo atviravimai: „Na aš, asmeniškai, negalėčiau būti šalia tokios, kaip tu. Jausčiausi nereikalingas ir nevyriškas. Vyrams patinka pagelbėti moteriai, o tu viską darai pati, net jei ir nežinai, kaip ir ką daryti, geriau vargsi, bandysi, nei prašysi pagalbos.“ Norėjau kaip nors paprieštarauti, bet tik ką buvau susikalusi išlūžusią spintos lentyną, ir praėjo per mažai laiko po skalbimo mašinos remontavimo. Staiga prisimenu ir brangiojo ex priekaištus: „Aš būčiau pakeitęs tą ratą automobiliui, kodėl nepalaukei?“ Na taip, visa tai ne itin moteriška. Bet kodėl vyriškasis kambariokas nė nežvilgtelėjęs į skalbimo mašiną puolė skambinti meistrams? Kodėl mačo ex, ratą pažadėjo pakeisti rytoj, kai mašinos man reikia šiandien? Kasdien susiduriu su „vyrais“, nesugebančiais nieko vyriško, bet vis tiek vadinančiais save vyrais.

Atvejis #1. Vyras netyčia užmeta už šaldytuvo telefoną „Hmm… kaip čia tą šaldytuvą atitraukus, gal už čia paimt.. Geriausia būtų kokią tvirtą virvę prakišt. Nee, čia reikia bent dviejų vyrų.“ Po ilgų krapštymų tiek galvos, tiek šluotkočiu bandant pasiekti telefoną, prie šaldytuvo prisiliest ir tiesiog atstumt, nebuvo bandyta. Tai kaip man elgtis šitoj situacijoj, kai prieš keletą dienų tą patį šaldytuvą pačiai teko ir pavyko atstumt be didelių pastangų? Moteriškai patylėjau.

Atvejis #2. Vyras stovi ant šulinio. Apačioje, jo paties šuo. Mane pamatęs, vos iš džiaugsmo besitvardydamas rėkia: „paimk kokios dešros, nuviliok šunį nuo manęs, švarius džinsus apsimoviau, o tas čia šokinėja aplink visas purvinas.“ Moteriškai ir santūriai pakviečiau šunį link pavadžio ir pririšau.

Atvejis #3. Vyras ruošia pusryčius. Bus omletas su šonine. Šoninė keptuvėj, riebalai spraigo, vyras panikoje, keptuvė ant grindų, vyras baisiai pyksta ant šoninės. Moteriškai nuraminau vyrą, išvaliau grindis, perėmiau gaminimą. Visi sotūs.

Atvejis #4. Vyras nebežino ką veikti, nes peržiūrėjo visus Gossip girl sezonus. Moteriškai noriu verkt.

Visi 4 atvejai iliustruoja 4 skirtingų vyrų vyriškus nuotykius, kuriuos teko garbė stebėti vien per pastarąjį mėnesį. Tai čia šitų man prašyti pagalbos? Ačiū, susitvarkysiu pati.

Rodyk draugams

Pokyčiai?

2012-11-14 parašė sapiose

Visad sakiau, reikia mylėt save. Nutinka, kad nebemyli nors tu ką. Metas pokyčiams? Žmonės nesikeičia? Irgi kažkada taip maniau. Žmonės keičiasi. Tie kurie nori keistis, tie kurie mato, ką reikia keisti. Svarbu pamatyti. Paprasta yra patikti, o tiksliau vaidinti, kad patinki sau. Kuo labiau giliniesi, tuo daugiau keistinų dalykų matai. Galima naiviai tikėtis, kad kažkam patiks visos sudedamosios dalys tavyje, bet iš tikrųjų žinai, kad ir pats nenorėtum jų turėti. Toks lūžis įvyko ir man, kai per lemtingą kvailumą praradau per daug. Supranti, kad žemiau kristi nebėra kur. Vėliau supranti, kad didžiausi malonumai matuojami ne litrais, laipsniais, gramais, litais ir centimetrais.

Kad ir kaip mėgčiau analizuoti ir nuspėti kitus žmones, niekad to nedariau su savimi. Iki šiol. Pradėjau galvoti apie savo vertybes, nuostatas, svajones. Tada apie elgesį. Nesuderinama. „Ar tu pati žinai, kokia iš tikrųjų esi?“ – paklausė manęs. „Žinoma“ – atsakiau. Nors dar dabar šitas klausimas man neduoda ramybės. Nežinau ar žinau. Bet manau galiu būti geresnė. Geriau pagalvojusi suprantu, kad kartais pasąmoningai, bet tyčia stengdavausi žmonėms nepatikti, tarsi išbandydama, kiek jie mane tvers. Bet kam to? Kam rūpi? Niekam. Reikia sugrįžti į realybę ir dirbti su savimi, o ne kitais.

Rodyk draugams

Tuščia valtis

2012-09-27 parašė sapiose

Šį kartą tiesiog pasidalinsiu istorija, kuri man pasirodė artima ir reikšminga. Gaila, ją tenka prisiminti gan dažniai.

Garsus dzeno meistras Lin Či pasakojo:
Jaunystėje turėjau nedidelę valtelę. Mėgau plaukioti ja ežere. Galėdavau taip valandų valandas praleisti ramioje vienatvėje.

Kartą sėdėjau užsimerkęs ir meditavau. Buvo nuostabi naktis. Iš kažkur atsiradusią valtį nešė srovė ir ji atsitrenkė į manąją. Plykstelėjo pyktis! Atmerkiau akis pasiruošęs apšaukti ramybę sutrikdžiusį žmogų, bet pamačiau, kad valtis tuščia. Mano pyktis nerado taikinio. Jam nebuvo kur dingti. Neliko nieko kita, kaip tik vėl užsimerkti ir įsižiūrėti į savąjį pyktį. Tą akimirką, kai jį pamačiau, aš žengiau pirmąjį žingsnį savajame Kelyje.

Tą tyliąją naktį aš priartėjau prie manyje esančio centro. Tuščia valtis tapo mano mokytoju. Nuo tada, jei kas bando įžeisti ir jaučiu kylantį pyktį, aš juokiuosi ir sau sakau:
- ŠI VALTIS TUŠČIA…
Aš užmerkiu akis ir keliauju į savo vidų…

Jau suvokiu, kad ši istorija per daug įsirėžė man į atmintį, nes išties, keistai įdomiai žmogus reaguoja į posakį: “tu tik tuščia valtis”. Tai ištarus supranti, kad nereikėjo įgarsinti šios minties (dar tik mokausi). Beje, ne tik populistinių įkvepiančių istorijų, bet ir įdomių, netgi panašių į mokslinius, straipsnių galima rasti psichika.eu. Mokant atrinkti šlamštą, tai šiek tiek naudingiau, nei dieną pradėti horoskopo prognoze.

Rodyk draugams

Pokalbis bare

2012-09-19 parašė sapiose

Jie susitiko jau užsidarinėjančiame bare. Nors ten nerūkoma, tvyrojo dūmai, o gal tik akys buvo apdujusios. Ji priėjo prie baro kažko, nors jau nereikėjo nieko.

Jis:

-Žinai, leisk spėti. Tu esi čia, šuo metu viena, nes tau nebuvo įdomūs visi pasiūlymai, kuriuos šiandien gavai, visiems jiems trūko kažko pikantiško, kažko drastiško, kas tave užkabintų. Tu per daug ieškai, tu esi per daug išranki, tu per daug nuvertini. Nebūk ta, kuriai reikia ‘per daug’. Tu būsi viena, nors visada svajojai apie darnią šeimą ir tobulai išauklėtus vaikus. Būsi viena ir visą gyvenimą apsimesi, kad tau tas gyvenimas patinka. Jei per klaidą įsipareigosi vyrui, jis tave paliks, nes arba jausis išnaudojamas arba visai nereikalingas. Dabar tu žiūri į mane su šypsena, nes žinai, kad esu teisus.

Ji:

-Žinai… Tu esi čia vienas, nes aplinkiniai atrodo pernelyg paviršutiniški, nuspėjami ir nuobodūs. Iš tikrųjų, toks jautiesi pats, todėl ieškai silpnesnių už save, kad bent už kažką galėtum pasijausti pranašesnis.  Esi nelogiškai ciniškas, mažai gyvenime matai gero, tu per daug gerai perpranti blogąsias žmonių savybes, ir tai trukdo tau gyventi. Nors ir nemėgsti didžiosios dalies žmonių, stovi čia, prie baro ir kabinėjiesi prie kiekvienos pasitaikiusios panašaus amžiaus moteries. Tu lauki savo klaidos, lauki kol kažkas sugebės paneigti tavo spėliojimus, kurie ir pats žinai, kad yra nieko verti. Kai tai nutiks, tu kaip vaikas įsimylėsi. Bent jau taip manysi.

Jau antri metai, kai šie du žmonės yra pora. Jie propaguoja laisvus santykius, drauge pasijuokia iš tų, su kuriais vos arba permiegojo.  Jie sako vienas kitam, kad šie santykiai teikia jiems laimę. Abu žino, kad taip nėra. Jie norėtų pasakyti, kad jiems nereikia kitų, bet yra per daug išdidūs. Arba vaikiški. Sakysit vaikiški? Jūs nežinot.

Rodyk draugams

Pažįstu žmogų

2012-09-02 parašė sapiose

Pažįstų žmogų, kuris nepažįsta savęs, bet vaidina, kad supranta kitus. Jis nemėgsta išklausyti, bet išklauso, nes tikisi, kad vėliau išklausys jį. Jis mano, kad turi, ką papasakoti, bet vėliau suvokia, jog tai įdomu tik jam. Jis kartais įsivaizduoja, jog sekmadienį, 5h ryto visi laukia jo skambučio. Pirmadienį jis užmerktomis akimis ištrina rinktų numerių istoriją. Antradienį jam pasidaro smalsu, kam visgi skambino, todėl trečiadienį perskambina visiems pasitikslinti, ar su kuriuo nors kalbėjo. Labiau už viską nekenčia apsimetėlių, bet retai kada pats kalba nuoširdžiai. Sako, kad nerūpi aplinkinių nuomonė, bet mėgsta klausytis, kai kalbama apie jį. Jis mano, jog gali nuversti kalnus, bet dažniausiai ant vieno jų slysteli, nusiridena, laukia, kol kažkas padės atsikelti, kad galėtų pagalbos nepriimti. Jis gali daug kartų sakyti ne, tačiau slapčia tikisi, kad kažkas pasistengs iš jo išpešti taip. Jis dažnai elgiasi kvailai ar keistai ir tai supranta, bet mano,  jog kažkam net tai gali patikti. Jis optimistas, tačiau dabar, jo širdis tikrai plaka greičiau nei turėtų. Tikriausiai kaltas vakar vakaras. Jis pradės derinti galimybes su norais.

Rodyk draugams

Čia vėl aš

2012-08-20 parašė sapiose

Ką tik perskaičiau paskutinį savo įrašą. Išvada - negalima rašyti blogo šeštadienį, šeštą ryto. Visgi parašiau, bet iš kur manyje tiek pykčio, klausiu savęs. Iš kantrybės išvesti mane sunku, bandantiems, pasiūlau nusivesti kur nors kitur. Tądien, matyt, komandinio darbo dėka, iš kantrybės kažkodėl buvau išvesta.  Kad ir kaip pozityviai mąstyčiau, net ir pozityvumas kartais pradeda varginti. Stengiuosi ignoruoti žmones, kuriuos iš tikrųjų noriu pasiųsti. Teko išsilieti čia. Nesant galimybei ignoruoti, išsilieju ir į akis, bet tai visiškai nenaudinga: tavęs vis tiek nesiklauso, kitų akyse lieki silpnas, nusišnekantis debilas, o dar ir pats susinervini. Nusišnekėdama bloge, sutaupiau laiko, o savijauta vis tiek pagerėjo. Nesu piktas žmogus. Kitų poelgiai turėję mane supykdyti iš tikrųjų tik veda link supratimo, su kuriais žmonėmis nebeteks bendrauti. O bendrai, dabar jaučiuosi lyg išsikračiusi akmenis iš batų. Man gerai. Jaučiuosi tikrai gerai. Ir žmonės nebeatrodo tokie kvaili, nes laikas, kurį skyriau sau, padėjo suprasti, suprasti tai, ką galbūt papasakosiu kitame įraše. Nes dabar nors ir ne šeštadienis, bet pusė 5.

Rodyk draugams

Viso gero ir labas

2012-06-22 parašė sapiose

Viso gero, kvailiai, viso gero, nuobodybės, banalybės, nekentybės, pesimyvės, ir visos kitos ydos. Važiuoju kur nėra interneto, televizijos, telefono ryšio ir jūsų.

Labas, uogos ir labas, draugai. Aš jų turiu. Ir jie mane myli. Aš juos myliu nemažiau. Turiu du. Save ir dar vieną. Gana. Visi kiti trumpina gyvenimą, yra lėkšti ir neįdomūs. Draugas nebūtinai turi būti įdomus. Draugas turi rūpėti. Man rūpi mažai kas, kartais nesiskaitau su žmonėmis, nes jie patys nesiskaito su savimi. Vadovaujuosi taisykle: gerbk save, aš gerbsiu tave. Šiais laikais mažai kas gerbia save. Dėl to manęs nemėgsta. Iš tikrųjų jie nemėgsta savęs.

Grįšiu, kai būsiu bent pusmečiu vyresnė ir tolerantiškesnė visiems skystakiaušiams, idiotams, ir lėkštėms. O dabar fuck yourself.

.

I’m so happy ’cause today
I found my friends
They’re in my head
I’m so ugly, that’s okay
‘Cause so are you.

.

O šiaip galit nerašyt čia savo protingų minčių ir patarimų.  Ir pati rytoj nesuprasiu šito įrašo prasmės.

Rodyk draugams

Tobula pažintis

2012-06-20 parašė sapiose

Šiandien esu kaip niekad geros nuotaikos. Nepaisant to, jos miegojau lygiai 53 minutes, o apie vakar vakarą girdėjau tik pavienius komentarus, bet rytą pamenu puikiai. Taigi, pirmuoju autobusu grįžtu namo, kažkodėl šypsausi. Į autobusą įlipa labai neprastai atrodantis vaikinas, kuris man buvo kaip nušvitimas lyginant su ta publika, kurioje vakar buvau. Ėmiau ir pasakiau: “gražiai atrodai”. Jo reakcija man patiko. Nors atrodė gan narciziškas, susigėdo lyg maža mergaitė. Toliau žvelgiau pro langą į kažkur skubančius žmonės, ir jaučiau neapsakomą pasigėrėjimą, jog tą minutę man niekas nerūpi. Prieš tai kitur atsisėdęs vaikinas, kurį jau buvau užmiršusi visgi priėjo: “jei jau gražiai atrodau, turbūt nepadarysiu gėdos, jei prisėsiu šalia”.

Pakalbėjom apie viską: tikslus, požiūrius, vertybes, svajones, religiją, ekonomiką, sportą, knygas ir dar kažką. Įdomiausia tai, jog visai nepalietėm tų tradicinių temų, kuriomis dažniausiai kalba ką tik susitikę nepažįstamieji. Todėl nežinau jo vardo, kiek jam metų, kuo užsiima, kur gyvena, iš kur važiavo ir kaip jam sekasi. Visa tai nieko nepasako, tai nėra įdomu. Visi šie dalykai ir faktas, jog niekada jo nesutiksiu ir daro šią pažintį tobulą. Jis neturės galimybės pakeisti to įspūdžio, tų 20 minučių, kurios buvo turiningesnės už visą buvusį vakarą.

Rodyk draugams

Kvailumas, su kuriuo vis dar gyvenu

2012-06-13 parašė sapiose

Alus, kepta duonytė ir futbolas, o svarbiausia nei vienos kvailumo atstovės namie. Nusimatė puikus vakaras. Prasidėjus Olandijos himnui apėmė toks nenusakomas visiškos vidinės ramybės jausmas. Geri dalykai netrunka ilgai. Skambutis į duris, nuojauta kužda, jog už durų kvailumas Nr.1 negalintis atsirakinti durų, kadangi raktai turbūt kaip visada prasmegę juodojoje skylėje pavadinimu Louis Vuitton. Nuojauta neapgauna. Grįždama link kambario dar nugirstu foninius pasiskundimus, bet tai manęs nei kiek nejaudina, nes buvau nutarusi, jog tądien niekas nesugadins man nuotaikos. Naivi gi aš. 5 minutės ramybės ir K1 jau įsiveržia į kambarį:

-Žiūri fūlę? Pas mane netraukia LTV, atvarau pas tave.

-O tau įdomu fūlė?

-Tai aišku, visada žiūriu.

Ok. Neturiu laiko gilintis, gal iš tikrųjų patinka. Na, bet ir iš kur pas mane toks naivumas?

-Sirgsiu už Danus. Danai oranžiniai ane? Ai, tada už Olandus.

Kartoju sau mintyse, kad dar puikiai laikausi, esu rami, manęs niekas neerzina, o ir K1 apžiūrėjusi visų šlaunis tuoj grįš atgal į savo urvą, o kol kas ignoruosiu tuos aikčiojimus ir šūksnius imituojančius, kad ji supranta, ką mato. Stambiu planu parodo Robbeną.

- O, kas čia toks seniukas?

Alus pasidarė nebeskanus. Gal dėl to labai ir nenusiminiau, kai K1 savo atžagariom rankom netyčia juo išplovė grindis. Laikiausi stebėtinai tvirtai, kadangi maniau, jog viskas, kas galėjo įvykti negero, jau įvyko. Minėjau, kad esu naivi? Grįžo K2. Jai, pasirodo, irgi patinka futbolas…

Rodyk draugams

Kodėl aš neturiu vaikino?

2012-06-06 parašė sapiose

Aš:

  • Protinga (gerai apsimetu),
  • Ne tik mama mano, jog graži (taip mano ir tėtis),
  • Suprantu humorą (savo),
  • Neverkšlenu dėl kiekvieno nulūžusio nago (riebiai nusikeikiu),
  • Man niekada neskauda galvos (nebent reikia),
  • Neknisu proto (be išimčių),
  • Susiruošiu per 15 min. (nebent tu mano ex ),
  • Mėgstu krepšinį (be išimčių),
  • Žinau kas yra nuošalė (žinau nemažai žodžių),
  • Galiu būti seksuali (galiu ir nebūti),
  • Pinigų turiu pati (bent jau mėnesio pradžioje),
  • Esu puiki kulinarė (įrodyta),
  • Dėl nieko nekompleksuoju (faktas),
  • Nemanau, jog ‘gal‘ yra atsakymas į visus galimus klausimus ar pasiūlymus (gal),
  • Galiu atvirai kalbėti apie seksą (ne tik kalbėti),
  • Moku būti švelni, užjaučianti, patarianti (priešingus variantus moku neprasčiau).

Kad nebūčiau per daug tobula, kartais parūkau, neretai išgeriu, pridarau labai daug nesąmonių, dėl kurių nesigailiu, nusišneku, meluoju, kuriu aferas, sugebu skaudinti net ir nieko nedarydama.

(Taip, minusus rašiau ne punktais, kad optiškai atrodytų mažiau.)

Tai visgi, kodėl aš neturiu (nuolatinio) vaikino? Į šį dažną klausimą paprastai atsakau, jog nereikia. Meluoju. Reikia, tiesiog ne bet kokio. Nežinau, ar turiu teisę būti išranki, bet manęs tikrai nesužavės emigrantas atostogaujantis Lietuvoje, pirmiau pristatantis savo BMW, o tik po to save. Šalia manęs niekada nebus kvailo, tuščio, mergaite turėjusio gimti olialia berniuko. Manęs nesudomins joks raumenų reljefas, jei vingiai smegenyse bus ne tokie įspūdingi. Savo vaikinu aš didžiuosiuosi.

Rodyk draugams

Romantikams nerekomenduojama.

2012-05-25 parašė sapiose

Nesenai teko sudalyvauti nuobodžioje diskusijoje, iš pirmo žvilgsnio nuobodžia tema – meilė. Na, jei skeptišką žvilgsnį ir ironišką šypseną galima pavadinti dalyvavimu. Taip nemanantys dalyviai manęs visgi paklausė, kas man yra meilė? Negalvodama atsakiau – hormonų sąveika. Idealistai-romantikai žvilgsniais susitarė, kad diskusiją pratęs vėliau, t.y. kai visi pritars, kad „meilė - tai saulėtekis, vidurdienis ilgas ir kantrus, ir vakaras stebuklingas tylus, o ją pagimdė ilgesys“. Žvilgsniu pritariau jų susitarimui ir pridūriau, kad jei man, dėl kokių nors priežasčių, ir prireiktų jų skleidžiamos išminties, pilnas internetas dvylikamečių autorių aforizmų šia tema.

Kadangi ‘visuomet įsimylėję’ jau nebeskaito, o aš taip ir neturėjau progos išplėtot minties apie hormonus, tą padarysiu čia. Visų pirma, kad reikalingi hormonai pradėtų daryti savo darbą, mums reikia išsirinkti partnerį, kurio atrankos principai nedaug skiriasi ir nuo žemesnės klasės gyvūnų. Vienas svarbiausių dalykų – kokybiškai pratęsti geną. Natūralu, kad vyrai vertina tokius moters bruožus kaip skaisti oda, tankūs plaukai, proporcinga figūra, simetriškas veidas ir pan. Visa tai pasąmoningai asocijuojasi su sveikata, jaunyste, o tuo pačiu, ir vaisingumu. Tuo tarpu moterims, svarbu, kad vyras gebėtų pasirūpinti galbūt būsimais jų palikuoniais, dėl to, labiau už išvaizdą, vertinamos tokios savybės kaip sumanumas, intelektas, statusas visuomenėje, socialinė padėtis ir t.t.

Kvapas, dar vienas pagalbininkas renkantis partnerį. Nesenai teko skaityti tyrimą, kuriame moterys buvo paprašytos, iš daugelio dėvėtų vyriškų marškinių tik pagal kvapą išsirinkti, kuris iš marškinių savininkų, galėtų tapti potencialiu mylimuoju. Kaip vėliau paaiškėjo, eksperimento dalyvės išsirinko genetiškai labiausiai joms tinkamus vyrus. Tad jei akys kartais ir apgauna, gal uoslė bus teisi.

Jau turime potencialų partnerį, kas vyksta toliau. Įvairūs situaciniai faktoriai, tokie kaip netikėti susitikimai, kartu patirti nuotykiai, ir aišku, mūsų pačių nusiteikimas įsimylėti, sukuria nuotaiką, kad likimas, dievas, ar kažkas, kuo tikime, mus suvedė su tuo žmogumi ne šiaip sau. Būtent tada ir pradeda veikti tokie hormonai kaip dopaminas, kuris lemia mūsų gerą nuotaiką, energiją, ir net euforiją. Vėliau išsiskiria ir oksitocinas, kuris skatina fizinį artumą, didina orgazmą. Endorfinų dėka jaučiame pasitenkinimą, saugumą. Įsimylėjėlių nemigą paaiškina serotonino kiekio sumažėjimas. Beje, serotoninas susijęs ir su daugeliu protinių operacijų – loginu mąstymu, sprendimų priėmimu ir t.t. Kaip rodo tyrimai, šviežių įsimylėjėlių serotonino kiekis 40% mažesnis lyginant su viengungiais, ir nedaug skiriasi lyginant su protiškai atsilikusiais žmonėmis. Štai kodėl įsimylėjėlių poelgiai dažnai būna nelogiški ar sveiku protu nepaaiškinami, ir kodėl neretai nesugebame objektyviai įvertinti savo partnerio, ir tik pažvelgus į jį, kaip į savo ex, kyla klausimas:„negi visą tą laiką aš buvau girtas(a)?“

Kaip jau supratote, didžioji dalis šių hormonų, pradeda nebeteikti mums tiek malonumų maždaug po 2,5-3m, todėl posakis, kad meilė trunka trejus metus, matyt irgi ne iš piršto laužtas. Lieka pareiga, prisirišimas, įsipareigojimai, bendras turtas, vaikai, prisiminimai, kurie galbūt išlaikys mus prie to žmogaus, su tikimybe, kad vėl jį įsimylėsime, arba tiesiog tenkinsimės tuo kas liko. Geriausiu atveju, tai bus dviejų elementų kombinacija iš galimų trijų: artimumo, įsipareigojimo ir aistros.

Ir vis dėlto, jei netyčia atsirado romantikų perskaičiusių iki galo, specialiai jums, visai mielas vaizdelis, įsitikinimui, ar tikrai esate įsimylėję.

http://www.youtube.com/watch?v=dASp-TkBq3Q

Rodyk draugams

Kvailumas, su kuriuo gyvenu.

2012-05-22 parašė sapiose

Kambariokės be gailesčio mane žlugdo jau antrus metus. Pastovus idiotiškumas sklindantis iš jų kambario yra naikinantis. Liūdniausia, kad jos nėra kvailos, jei žiūrėsim bendram panų kontekste. Labiau už viską mėgsta tingėti. Tingėdamos chatina su tokiom pat tinginčiom kiaurymėm. Kai pabosta kalbėt apie dietas ir kūrvas, ateina pas mane pasiguost, kad nieko nespėja, sesija ant nosies, o dar iš anos 3 skolos:

-„Ką daryt? Išprotėsiu tuoj, metu mokslus turbūt, varysiu į užsienį geriau, va ten tai bent uždirba žmonės, dar gal kokį senį bagotą rasčiau, rūbų prisipirkčiau. Ai dar primesk, Tomui skambinau, tai išgirdau kažkokias kūrvas fone, aprėkiau žiauriai, dūxu visaip išvadinau, o pasirodo ten sakė telikas buvo. Tai blemba, taip susifeilinau, nebeatrašo dabar, sakyk, ką parašyt man jam.“

-„Dėl mokslų, tai man dar dabar mįslė, kaip tu įstojai, tad kodėl negali pasitelkt tų pačių burtų ir išsilaikyt skolų? Ar tingi? Tokiu atveju, tikrai, varyk į užsienį, ten bomžai laužus pinigais kūrena, bagoti seniai jau oro uoste pasitiks. Tai, kad nemoki kalbos, tavo atveju, net privalumas. Dėl Tomo, tai kuo skubiau atsiprašyk už tai, kad jis tave apgaudinėja, nes geriau vis tiek nieko nerasi. Jei klausimų nebėra, gali pizdint iš mano kambario kol neapkrėtei baldų savo idiotiškumu, nes net ši sofa turi įdomesnių išgyvenimų, nei tu, per savo egzistavimo laikotarpį.“ Iš esmės galėčiau pasakyti visiškai bet ką, jai ir pačiai tas pats, ką aš pasakysiu, ji neatėjo patarimo, ji tiesiog per daug susireikšminusi, kad savo gyvenimo peripetijas pasilaikytų tik sau.

Taip ir gyvenu, nuolatinėje tragikomedijoje. Komedijos elementų mažėja kasdien, kadangi vis dažniau sutinku vyrų, kiauresnių net už jas. Bet apie juos kitą kartą.

Rodyk draugams